Susitikome su Julija ir Luku laukuose kažkur tarp Juodkrantės ir Preilos. Auksu tviskanti pieva užbūrė, tad per daug nedvejodami patraukėme patyrinėti. Greitai supratome, kad laukinė pieva ne veltui laukinė. Čia mus pasitiko gausybė jos saugotojų – skruzdžių! Julija ir Lukas nė kiek neišsigando, drąsiai gulė į pievą kartu su visomis pievų gyventojomis, kurios nelaukdamos aplipo jų kūnus. Tikri narsuoliai mano akimis!;) Tad pakelkim taures už mylimuosius, kurie nebijo žaisti ir būti suvalgyti skruzdėlių!
Žinote, aš niekaip negaliu atsispirti netobuliems kadrams. Išsilieję, grūdėti, galbūt šviesa juose “ne ta”… Dažnas galėtų juos atmesti, kaip nepavykusius. Bet mano nuomone, jų netobulumas sugeba tobulai perteikti jausmą! Juose gyvena laisvė ir nostalgija. Ir beveik visada šie kadrai tampa mano mėgstamiausi iš visos serijos…
Saulei besileidžiant ir mano foto kortelėje kadrų vietai sparčiai mažėjant, Julijai su Luku sakau: “Davai, pabaigai tiesiog palakstykit.” Lukas klausia: “Kaip tai? Kaip stipriai galima;D?” Aš su šypsena sakau: “Visiškai laisvai, tiesiog išsitaškykit!” Ir jie davė kojoms laisvę! Ach, vasara! Ach, meilė!
