LABAI DŽIAUGIUOSI, KAD UŽSUKOTE. KVIEČIU SUSIPAŽINTI ŠIEK TIEK ARTIMIAU.
KODĖL FOTOGRAFIJA?
Fotografija uždegė ugnį mano širdyje ir apdovanojo brangiausiomis dovanomis. Po kiekvienos fotosesijos grįžtu namo įsimylėjusi savo fotografuojamus žmones, susižavėjusi jų istorijomis, pakerėta nesibaigiančiu gamtos grožiu ir pravėdinta nuo rūpesčių galva - kai fotografuoju negaliu būti niekur kitur, tik toje akimirkoje. Fotografija man suteikė galimybę kasdien sutikti meilę. Esu be galo už tai dėkinga.
Prieš keletą metų pradėjau jausti stiprų norą rasti veiklą, kuri būtų prasminga ir kurioje galėčiau padovanoti žmonėms kažką vertingo ir išliekančio. Taip labai paslaptingai fotografija atkeliavo į mano gyvenimą. Galbūt ne visiems dalykams reikalingas paaiškinimas. Galbūt tai, kas tau skirta tiesiog atranda kelią pas tave. Gyvenimas tuo ir magiškas! Pamenu pardaviau mašiną, nusipirkau už tuos pinigus fotoaparatą ir pasileidau į naują gyvenimo nuotykį.
Nuotraukos pasakoja istorijas.
Tikiu, kad nuotraukos turi didžiulę sentimentalią vertę. Jos saugo prisiminimus, kuriuos bus gera ateityje atsiminti ne tik jums, bet ir jūsų vaikams bei anūkams. Tam tikra prasme, jos tampa brangiu palikimu jūsų artimiausiems.
aš esu tas žmogus, kuris atėjęs į jūsų tėvų namus vartys visus nuotraukų albumus!
Mano Tėtis ir Senelis, abu labai mėgo fotografuoti. (Ir kodėl dar stebiuosi iš kur gi aš susidomėjau?) Tad mūsų albumai yra pripildyti gražiausių nuotraukų iš viso gyvenimo. O vakarai, kai susėda visa šeima peržiūrėti Senelio skaidrių būna absoliučiai magiški. Labai gera iš naujo pasinerti į mūsų išgyvenimus.
Prisegiau kelias istorijas, kuriomis noriu pasidalinti ir su jumis.
SENELIO IR MAMUTĖS PIRMASIS BUČINYS
Mano Seneliai pradraugavę porą mėnesių vis dar nebuvo pasibučiavę. Vieną dieną jiems besivaikščiojant Senelis neiškentęs staiga griebė Mamutę ir ją pabučiavo. Ji iš to netikėtumo trenkė Seneliui per veidą. Taip jie kurį laiką liko stovėti tyloje po medžiu. Po keleto metų jie pagalvojo, kad būtų smagu grįžti į tą pačią vietą atkurti ir įamžinti šį juokingai brangų nutikimą nuotraukoje. Argi ne nuostabi mintis? Jei ne ši nuotrauka nežinia, ar būtume apie tą įvykį net kalbėję.
ATSISVEIKINIMAS SU JURGA
Ši nuotrauka jau tapusi legendine mūsų šeimoje. Mes mažiuliai turėjome labai artimą ryšį su savo vyriausiąja sese Jurga. Kai ateidavo laikas atsisveikinti (nesvarbu ar dienai, ar savaitėms) nenorėdavome jos paleisti. Kokia laimė, kad vieną sykį Tėčiui pavyko laiku pagriebti fotoaparatą ir užfiksuoti mūsų apsikabinimą. Ir kaip fantastiška, kad nuotrauka gali mums priminti, kaip stipriai mes mylėjome.
